Šioje knygoje vystoma galindiškoji didžiosios aisčių migracijos banga buvo įspūdinga. Ji formavo rytinius ir vakarinius aisčius, kurių vaidmenį Rytų ir Vakarų Europos ankstyvojoje istorijoje sunku pervertinti. Manoma, kad senajame geležies amžiuje prasidėjusi galindų-sūduvių ir Vielbarko kultūros sklaida sukūrė naują kultūrą Rytų Lietuvoje. Ji susikūrė maždaug toje pat erdvėje, kurioje VI a. antrojoje pusėje įsikurs lietuvių pilkapių kultūra. Todėl klausimas, ar galindiškoji banga yra tiesiogiai susijusi su lietuvių kilme, yra esminis. Naujais tyrinėjimais grindžiant lietuvių kilmės problemą, aiškėja, jog, galimas dalykas, senojo geležies amžiaus Rytų Lietuvos pilkapių kultūros žmonės savo galindišką kultūrą pernešė toli į rytus.
Okos upės aplinkoje susikūrė Moščino kultūra, kurią tyrinėtojai vadina rytų galindų kultūra. VI amžiaus antroje pusėje ir VII amžiuje rytų galindai patyrė avarų spaudimą ir įtikima, kad galėjo reemigruoti į Rytų Lietuvą atnešdami vadinamąją Lietuvių pilkapių kultūrą. Galindų migracija neapsiribojo rytais. Vakarų Europoje lokalizuojamos trejos etnonimo *galind- sankaupos. Jų migracijos daiktiniai ir rašytiniai šaltiniai, galindų santykių su gotais liudininkai - visa tai nepelnytai mažai yra tyrinėta, nors, galima sakyti, kad nuo I a. pabaigos susidaro galimybės, kad priešais Gintaro kelio pradžią Noriko Lencijoje, anapus Dunojaus, ėmė kauptis galindų kolonija. Gintaro kelio prekybinės visuomenės tyrinėjimai atveda prie minties, kad Baltijos pakrantėse ir baltų pasaulio gilumoje buvo baltų prekybininkų kontroliuojamos prekyvietės. Tokios prekyvietės galėjo būti ir Romos pasaulio prieigose - betarpiškai priešais romėnų miestus. Per šiuos galindus II amžiaus geografas Ptolemėjus galėjo gauti palyginti daug duomenų apie Baltijos jūros aplinkos upes ir tautas. Jo „Geografijos“ tyrinėjimai atskleidė daug naujų dalykų. Ptolemėjus sudinus mini du kartus. Vieną kartą aprašydamas Europos Sarmatijos tautas, kitą - aprašydamas Didžiosios Germanijos tautas. Ir kaip tik anapus Dunojaus, artimoje romėnų kaimynystėje. Sudinų baltiška prigimtis, tarsi, iki šiol nekelia didesnių abejonių. Kiti Ptolemėjo „Geografijos“ tyrimų rezultatai yra nemažiau įspūdingi. Galima konstatuoti, kad upė Chronas tapatintinas su Nemunu, Rudonas - su Venta, Turuntas - su Dauguva, o Chesinas - su Pernu. Be to, penkios Ptolemėjo lokalizuotos tautos - venedai, galindai, sudinai, veltai, salai - priklausė vakarų baltams, trys tautos - hosijai, karbonai, kareotai - Baltijos finams, o keturios tautos - stavanai, pagiritai, savarai, boruskai - rytų baltams.
<..Mažiau