Baltų kalbinėje erdvėje susikūrusi Vielbarko kultūra niekada nebuvo nagrinėjama bendrame vakarų baltų kultūrų raidos kontekste. Tuo tarpu, kaip rodo šios knygos medžiaga, Vielbarko ir vakarų baltų pasaulyje vyko tapatūs virsmo procesai, kuriuos galima apibūdinti kaip migracijos pobūdį turinčią Didžiąją vakarų baltų plėtrą. Ji iš esmės pakeitė Rytų Baltijos kultūrinį žemėlapį, turėjo didelę įtaką formuojantis vakarų baltų gentims ir jų socialinei struktūrai, tiesiogiai įtraukė vakarų baltų pasaulį į Didžiojo tautų kraustymosi procesus.
Šaltinių atžvilgiu vertinant „Baltijos gotų“ istoriją ryškėja, kad vienintelis šaltinis, kuriame pasakojama apie gotų šiaurinę kilmę, yra apie 551 metus surašyta Jordano „Getika“. Dalis dabartinių tyrinėtojų ją vertina skeptiškai ir netgi laiko grožiniu kūriniu, o gotų Amalių giminės šiaurinę kilmę suvokia tik kaip legendą, kurioje nėra istorinės tiesos. Antikos autoriai, kurie gotų istoriją pradeda 238 metų Istrijos paėmimu, nieko nežinojo apie šiaurinę gotų istoriją ir pirmine gotų tėvyne nurodė „Skitiją prie Meotidės“. Šiaurinių germanų vikingų sagų istorinėje atmintyje nėra jokių duomenų apie jų protėvių buvimą Vyslos aplinkoje, tačiau fiksuojami IV a. antrosios pusės gotų Hermanaricho karalystės įvykiai prie Juodosios jūros. VI a. Jordano „Getikos“ Hermanarichas virto Jarmeriku (Iarmericus) XIII a. Sakso Gramatiko „Danų žygiuose“. Jordano „jis taip pat panašiai išmintimi ir jėga pajungė sau aisčių tautą“ virto Sakso Gramatiko „nusiaubė sembų, kuršių ir daugybę Rytų genčių“. Akivaizdu, kad vikingų istorinė atmintis išlaikė tai, kas buvo, ir nemini to, ko nebuvo - nebūtų Vyslos gotų vardų ir jų žygių. <..Mažiau

Okos upės aplinkoje susikūrė Moščino kultūra, kurią tyrinėtojai vadina rytų galindų kultūra. VI amžiaus antroje pusėje ir VII amžiuje rytų galindai patyrė avarų spaudimą ir įtikima, kad galėjo reemigruoti į Rytų Lietuvą atnešdami vadinamąją Lietuvių pilkapių kultūrą. Galindų migracija neapsiribojo rytais. Vakarų Europoje lokalizuojamos trejos etnonimo *galind- sankaupos. Jų migracijos daiktiniai ir rašytiniai šaltiniai, galindų santykių su gotais liudininkai - visa tai nepelnytai mažai yra tyrinėta, nors, galima sakyti, kad nuo I a. pabaigos susidaro galimybės, kad priešais Gintaro kelio pradžią Noriko Lencijoje, anapus Dunojaus, ėmė kauptis galindų kolonija. Gintaro kelio prekybinės visuomenės tyrinėjimai atveda prie minties, kad Baltijos pakrantėse ir baltų pasaulio gilumoje buvo baltų prekybininkų kontroliuojamos prekyvietės. Tokios prekyvietės galėjo būti ir Romos pasaulio prieigose - betarpiškai priešais romėnų miestus. Per šiuos galindus II amžiaus geografas Ptolemėjus galėjo gauti palyginti daug duomenų apie Baltijos jūros aplinkos upes ir tautas. Jo „Geografijos“ tyrinėjimai atskleidė daug naujų dalykų. Ptolemėjus sudinus mini du kartus. Vieną kartą aprašydamas Europos Sarmatijos tautas, kitą - aprašydamas Didžiosios Germanijos tautas. Ir kaip tik anapus Dunojaus, artimoje romėnų kaimynystėje. Sudinų baltiška prigimtis, tarsi, iki šiol nekelia didesnių abejonių. Kiti Ptolemėjo „Geografijos“ tyrimų rezultatai yra nemažiau įspūdingi. Galima konstatuoti, kad upė Chronas tapatintinas su Nemunu, Rudonas - su Venta, Turuntas - su Dauguva, o Chesinas - su Pernu. Be to, penkios Ptolemėjo lokalizuotos tautos - venedai, galindai, sudinai, veltai, salai - priklausė vakarų baltams, trys tautos - hosijai, karbonai, kareotai - Baltijos finams, o keturios tautos - stavanai, pagiritai, savarai, boruskai - rytų baltams. <..Mažiau